Rimantas Šlajus

Šiomis dienomis kartu su vienintele giminiška tauta latviais žengėme net kelis solidžius žingsnius link bendrų baltų ištakų. Agluonoje, Latvijoje atidengtas paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai, kurie simbolizuoja bendrą mūsų protėvių likimą. O Rokiškyje buvo susitikusios abiejų valstybių vyriausybės, kad nutartų, kaip švęs savo vadovaujamų kraštų šimtmetį, taip aiškiai išreiškiant, kad reikia sparčiai šiais kosmopolitizmo laikais artėti, glaustis vieniems prie kitų, kaip ir dera tos pačios šeimos nariams.

Tik va, visa bėda, - ne smarkiai daug naudos iš tų vyriausybinių susitikimų, nes Latvija prie mūsų po tokių oficialių renginių realiai nei priartėdavo, nei nutoldavo. Žinoma, vyriausybių nariams pabendrauti tarpusavyje, susipažinti su kolegomis iš kito krašto, nėra blogas sprendimas. Asmeniniai ryšiai – didelis privalumas. Tačiau juos taip pat reikia panaudoti konstruktyviam dialogui. Per atgimimo laikotarpį glaudesniam vyriausybiniam abiejų pusių bendravimui buvo ir tebėra pristeigta solidžiai skambančių institucijų: Baltijos Taryba, Baltijos Ministrų Taryba, Bendradarbiavimo Taryba, Baltijos Asamblėja... Priimta nemažai dokumentų, nutarimų, įsipareigojimų, kuriuose deja, pilna per kraštus besiliejančio deklaratyvumo ir menkai tedemonstruojančių konkrečius instrumentus gyvesniam valstybinių santykių posūkiui atsirasti.

Investicijos Latvijos valstybėje

Tiesa, Lietuvos verslininkai jau turi išgrindę į Latviją visai platų kelią, ne ką siauresnį – ir latviai į mūsų gimtinę. Lietuvos tiesioginės užsienio investicijos pernai sudarė per 283 mln. eurų, latvių investicijos mūsų krašte siekė 223 mln. eurų. Dviem nedidelėms valstybėms tai nemenki skaičiai, nors ir ne taip džiugiai benuteikia, žvilgtelėjus į kokybinius investicijų krepšelius,- ryškiai dominavo prekyba, reeksportas, finansinė veikla ir kitos paslaugos. Pagal paskutinius statistikos departamento duomenis, 2015 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos tiesioginių užsienio investicijų srautas sparčiausiai augo būtent Latvijoje (31,9 mln. eur). Lietuvos sukauptosios tiesioginės investicijos Latvijos valstybėje šių metų birželio 30 d. duomenimis užima ne kuklią – ketvirtą vietą.

Turbūt ne panikuoti, o tik džiaugtis reikia, kad užsienio šalys, stambios Vakarų kompanijos į Baltijos kraštus žvelgia kaip į vieną regioną ir nedalomą rinką. Mums, abiem valstybėms (galbūt ir Estijai ne visada verta laikytis įsikibus į Suomijos alkūnę), reikėtų tik tuo tinkamai pasinaudoti. Ne tiek galvojant apie konkurenciją, kiek prisimenant tokias ekonomines kategorijas, kaip specializacija, klasteriai, bendro kapitalo struktūros, europiniai projektai, mokslinio potencialo verslui panaudojimas. Vyriausybėms čia vertėtų pagalvoti apie mokesčių suvienodinimą, infrastruktūros tarp abiejų valstybių, ypač pasienio regionų, vystymą.

Vyriausybės apskritai apsižvalgiusios kiekviena savo kieme galėtų ir daugiau racionalių sprendimų surasti. Jau ne vienoje valstybinėje įmonėje teko privačiai girdėti vadovaujančių darbuotojų nuostatą, kad būtų labai efektyvu susijungus su panašios struktūros institucijomis Latvijoje. Deja, dėl subjektyvių priežasčių (objektyvių tiesiog nėra, kai dabar beveik visų valstybinių struktūrų personalas gerai išmano profesinę anglų kalbą, kai veikia šiuolaikinė infrastruktūra, nėra kompetencijos problemos) šitoje srityje net ne krustelėta. Tiesiog apačios bijo būti iniciatoriais. O juk taip būtų sutaupyta didžiulės sumos valstybės lėšų ir, perregistravus į bendroves, atsirastų galimybė pačioms įmonėms užsidirbti.

Itin svarbu mums turėtų būti bendrauti energetikoje. Ne vien panaudojant Inčiukalnio dujų saugyklą. Taip ir liko ne visiškai aišku, kodėl nebuvo pastatytas regioninis suskystintų dujų terminalas, kuriam ir ES būtų skyrusi lėšų. Vieni sako, kad tai būtų buvusi geriausia išeitis, vaduojantis nuo Rusijos dujų priklausomybės, kiti, kad tas terminalas būtų tiesiog niekada ir nebuvęs pastatytas dėl vietos parinkimo, riboto pasipelnymo, techninių ir finansinių nesutarimų. Jei pastarieji teisūs, tuomet ir „Rail Balticos“ nutiesimas darosi dar labiau problemiškas, nes Rusija dėl jai nereikalingų kaimyninių valstybių projektų dar vis turi svertų Latviją paspausti per energetiką ir ypač dujų ūkį.

Kalbant apie regioninę energetiką apmaudžiausia, kad Europos Sąjunga neišmoko kalbėti su Rusija viena kalba. Apie tokios išeities būtinybę esame jau seniai rašę, kada dar, regis, niekas ir nebuvo diskutavęs apie jokias Europos Sąjungos energetinio saugomumo strategijas. Tačiau vangus ES pozicijos ieškojimas derantis su Rusija, kas Baltijos sesėms ypač skausmingai aktualu, smagiai nenuteikia. Kita vertus, visai atviras ir nesuderintas su EK kai kurių Europos vyriausybių dujotiekių „Pietų srautas“, o vėliau jį pristabdžius, „Turkijos srautas“ tiesimui pritarimas (nors kai kurių Balkanų valstybių pozicija čia liko pakankamai gerbtina) ir dalyvavimas statyboje švelniai tariant taip pat nėra malonūs siurprizai. Guostis nebent galime tuo, kad bus realizuotos elektros jungtys su Europos šalimis.

Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimas

Tokioje geopolitinėje sumaištyje dviem giminiškoms tautoms reikia pačioms labiau laikytis viena kitos. Tuomet ir vieningas balsas bus toliau girdimas ne tik visame Baltijos jūros regione, bet ir Briuselyje. Juoba, visas suartėjimo prielaidas turime savo rankose. Taip, prieškaryje tarpusavio politika dėl kaimyninių valstybių įtakos ir interesų buvo paini. Nežiūrint, kad kai kurie politikai ir mokslininkai siūlė įkurti net bendrą Lietuvos – Latvijos valstybę (prof. Mykolas Riomeris siūlė sukurti keturių valstybių konfederaciją įtraukiant Estiją bei Lenkiją). Tačiau kultūros, mokslo, visuomenės anų laikų veikėjai čia yra tarę svarų žodį: kiek surengta abiejų tautų atstovų susitikimų - žurnalistų, studentų, mokytojų, teisininkų kongresų kiek suorganizuota, parodų, koncertų, spektaklių kiek pamatyta, mokslininkų konferencijų kiek sušaukta. Keista, net sovietiniais laikais menininkai vieni pas kitus dažniau važiuodavo į plenerus, simpoziumus, tie patys mokslininkai daugiau profesiniu atžvilgiu bendravo, būdavo verčiama literatūra, abiejų kraštų žmonės rengdavo ekskursijas, žinodavome svarbiausias Latvijos naujienas.

Tai kas dabar atsitiko? Ar rinkos ekonomika mus taip išbalansavo? Ar užmiršom, kad viena galingiausių kadaise etninių grupių Europoje bemaž visai išnyko nukariavus ar asimiliavus kaimynams, palikus mus dvi vienišas seses – darbščias, talentingas, bet labai neskaitlingas ir nykstančias tautas. Gal prisimindami mūsų protėvių bendrą kalbą ir genus, pradėkime mokytis latviškai ir lietuviškai, gal išties per valstybines televizijas daugiau skleiskime informacijos, meno, rodykime pozityvių kasdienio abiejų tautų žmonių gyvenimo pavyzdžių (internetas čia menka išeitis). Važiuokime studijuoti vieni pas kitus, latviai, iš dalies dėl vokiečių reformatorių įtakos, ko gero, buvo šviesesni, pramanesni žmonės, atskirais laikotarpiais daugiau pristatę, sukūrę, pasinaudokime tais lobynais. Gal vyriausybės tegu konkrečiai padeda pagrindus bendram solidesniam fondui ar net institucijai įkurti, kuri betarpiškai užsiimtų mūsų bendrais ryšiais: tai dešimteriopai atsipirktų – per ekonomiką, per kultūrą, mokslą, per atgaivintą atmintį ir dvasinį paveldą. Taip gal pajusime poreikį ir bendrai valstybei sukurti, apie kurį yra kalbėję šviesiausi protai. Kol nepranykome kaip tie paukščiai, skrisdami tarp svetimų, įtakingesnių kaimynų, suprojektavusių bendrą tvarką visiems.